to feel sexy

pirmadienio rytas/kava

mercredi

Mėgstu savaitgaliui pabėgti iš vėjuoto Vilniaus ir grįžti į savo gimtąjį miestą. Mėgaujuosi tyla. Mėgstu vienišus pasivaikščiojimus - tai vienas iš didžiausių pliusų gyvenant Vilniuje, nes yra tik nedidelė tikimybė, kad sutiksi pažįstamą žmogų, kuris nesiteiks suprasti, kad galima tiesiog be tikslo sėdėti ant suolelio, mėgautis juoda kava be cukraus ir cigarete.

Žmonės kažkaip keistai reaguoja į vienatvę. Daug kas jos purtosi, kai kurie gėdijasi. O aš dievinu tiesiog sėdėti viena lauke, stebėti kaip vėjas šokdina nuo šalto asfalto lapus, kaip pasidažę merginos skuba į pasimatymus, o moksleiviai aptarinėja nekenčiamus mokytojus.

Tirpsta kava burnoje, smilksta tabakas, plaukai krenta ant veido, o aš mąstau apie savo netikrą pasaulį.

Jeigu praleidinėjate paskaitas, nes kur nors Pilies gatvėje geriate kavą, kad svajotumėte apie savaitgalį su JUO; jeigu JO krūtinė yra mieliausia vieta jums užmigti; jeigu pradedate klausytis muzikos, kurios stilius jums yra nebūdingas; jeigu apima noras būti pačia gražiausia JAM ir nusiaubiate kosmetikos parduotuves; jeigu vienas maloniausių užsiėmimų yra ieškoti idealios gimtadienio dovanos JAM; jeigu jums patinka su JUO dalintis tyla; jeigu staiga atsiranda kulinarinis įkvėpimas kepti vištieną bruknių padaže; jeigu skambinate pirmiausia JAM, kai akademinis gyvenimas pradeda kelti šleikštulį; jeigu geriate arbatą su JO močiute ir abi juokiatės iš JO sąmojų; jeigu vien pagalvojus apie JĮ, draugės pastebi, kad jūsų veidas nušvinta... brangiosios, jūs žinote kas yra meilė. Galbūt kartais skausminga, kartais reikalaujanti daug pastangų ir stiprybės, bet ji yra to verta.

Įsimylėkit ir stebėkit, kaip niekais pavirsta aplinkinis pasaulis, nes pasauliu pradedat dalintis tik su mylimu žmogumi - viskas aplinkui išnyksta.

Mes abu tokie principingi ir tokie karštakošiai. Dažnai tai mums patiems pakiša koją. Aš pasakau kvailų ir neapgalvotų dalykų, tu supyksti, o po penkių minučių aš tave karštai pabučiuoju, siekdama išganymo. Daug kas mano, kad mes keista ir nesuderinama pora ir svarsto, ką mes kartu vis dar veikiam. Tačiau ką aš galiu padaryti, kad viskas ko noriu šiam gyvenime tai glostyti tavo plaukus ir stovėti tau už nugaros, apkabinus per liemenį, kai tu valaisi dantis...

Tavo ūmus būdas pastato mane į kampą. Aš arba turiu tau paklusti, arba surasti didesnę priežastį ant tavęs pykti. Mes baramės, aš ant tavęs rėkiu, žmonės stebisi, o parėję kartu pas tave mes krentam į patalus ir tvirtai vienas kitą apkabinam. Aš paslepiu savo veidą tavo krūtinėje ir apsivynioju tave kojomis. Man patinka, kai tavo šalti pirštai pasineria į manuosius.

Ir tokiomis akimirkomis aš nieko NIEKO daugiau nenoriu, tik užmigti šiam sapne ir iš jo nebepabusti. Ir tuomet tyliai ateina rytas...

Šiek tiek spaudžia širdį matant, kad paskutinis įrašas tinklaraštyje buvo parašytas liepos 22 d. O, vasara! Drėgnoji, sausoji, karštoji, vėsioji, palaidūniška, netikusi ir nepakartojamoji vasara! Pasiilgau tavęs ir to, kaip tik tu vienintelė mokėjai man sušlapinti plaukus ežerų vandeniu ir tik tu vienintelė mokėjai taip džiuginti mane savo trumpomis, bet, rodos, nesibaigiančiomis naktimis po šviečiančiu dangum. Brangioji, ačiū tau, kad padovanojai man tiek daug bučinių, juoko ir tabako.

Pamenu, vieną įsimintiniausių, bet tuo pačiu ir visiškai niekuo neišsiskyrusių vasaros vakarų - sėdėjau savo mėgstamiausio baro kiemelyje ant suolelio. Garsus leido įvairiausi vabzdžiai, o karštis tirpdė odą. Vilkėjau ryškią suknelę, kas man yra visiškai nebūdinga ir nelabai pateisinama. Rūkiau susuktą tabaką ir šnekėjau su drauge apie seksą.

Šiandien, kaip man parodė kompiuterio kalendorius, yra spalio 5 d. Tačiau šis ruduo yra vertas aplodismentų. Lekiu į mišką pasivaikščioti.

miškais miškais

Dievinu miškus. Žalumą, drėgmę, lapus, rasą, medžius. Pamenu, kai buvau dar vaikas, ėjau aštuntus metus, gyvenau šalia miško. Kuomet šeimoj vykdavo nesąmonės ir norėdavosi nuo jų pabėgti - bėgdavau į mišką. Tipendavau trumpom kojom iki Nemuno, pro pušis, egles, beržus ir mažus ąžuolėlius. Tad iki šiol man miškai siejasi su ramybe.
Keletas nuotraukų iš paskutinio pasivaikščiojimo gamtoje.

liepos pradžia

Kartais pradedu manyti, kad turiu puikiai išlavintą talentą atsumti žmones. Manau esanti altruistė, tačiau pasirodau kaip grynakraujė egoistė, matanti tik save ir savo poreikius. Norėčiau būti geresnė kitiems žmonėms. Bet kartais nematau tos ribos, ties kuria turėčiau sustoti. Kadangi dažnai gėris išsigimsta į kitokią formą, kuomet žmonės mano, kad tu paklusi viskam, kas tau sakoma.

Prieš daug ką norėčiau užmerkti akis - savo ir aplinkinių ydas, konfliktus, nesutarimus, skausmą. Man taip įgryso niekaip neišlipti iš tos self-destruction būsenos, kuomet žala sau tampa priimtiniausiu keliu, vieninteliu keliu, kurį galiu pasirinkti. Esu tikrų tikriausia cinikė, nes žinau - jeigu šią minutę jaučiuosi laiminga, už šešiasdešimties sekundžių viskas pradės griūti.

miškai paryčiais

Vakar patyliukais parsiliūkinau namo, kai laikrodis rodė 06:00 ryto. Už lango kilo saulė, žmonės balkonuose rūkė rytines cigaretes ir gėrė kavą, ruošėsi į savo nuobodžius darbus, o aš griuvau į lovą ir užsidengiau antklode veidą, kad ryto šviesa netrukdytų grožio miego. Toks gyvenimo būdas tikrai neišėjo į naudą. Užmiegu ryte, o atsikeliu per pietus. Pusę dienos geriu vieną kavos puodelį po kito, mirkstu facebooke ir klausau Rammstein ir Depeche Mode, kol normalūs žmonės gaudo saulės spindulius ir maudosi ežeruose. Vakare vėl lendu laukan ir viskas vėl vyksta ta pačia įvykių seka.

Bet taip pelėdiškai gyventi yra gan smagu. Jau nebesuskaičiuočiau kiek daug gražių paryčių mačiau - užlieja kažkoks palaimos jausmas, kai matai kylant saulę, o virš šalto ežero vandens susidaręs tirštas rūkas nepraleidžia tų saulės spindulių. Pievos būna šlapios, aplinkui taip tylu ir žalia, kad norisi įkvėpti visą mišką į plaučius ir išsaugoti jį ten.

4 valanda ryto

Maniau, kad sekti paskui savo aistrą ir troškimus yra lengviausias kelias, bet, kaip pasirodo, tai yra netiesa. Viskas spėjo taip greitai susišikti ir pasikeisti, kad man belieka tik stebėti kur link suka mano gyvenimas - lyg stebėčiau jį iš šono, tartum kokį filmą. Šiandien su A. šnekėjom apie morfijų, aš sakiau, kad norėčiau pabandyti. Jis pasakė tą patį. Nusijuokėm ir aš jam pabučiavau į kaklą, o jis man į plaukus, kurie buvo prisigėrę cigarečių kvapo.

Aš visad apie tai svajojau, to norėjau. Kai gavau - tapo nebeįdomu. Tuo pačiu suknisau santykius su klasiokais, kurių tikriausiai daugiau nebepamatysiu, neskaitant išleistuvių, nors nenustebčiau, jeigu pasikartotų paskutiniojo skambučio scenarijus ir aš dingčiau visiem iš akiračio, spjovusi į kvailas mokyklines tradicijas ir mylimus klasiokus. Prieš paskutinio skambučio šventę miegojau pusvalandį. Dieną, abi su drauge, kuri irgi tvėrė parą nemiegojusi, šlaistėmės gatvėmis su Red Bullio skardine ir vos neužmigom parke. Paskui daug juokėmės ir gėrėm alų.

Blogą sukūriau tam, kad fiksuočiau procesą. Einamą kelią, link nežinia ko.