miškais miškais

Dievinu miškus. Žalumą, drėgmę, lapus, rasą, medžius. Pamenu, kai buvau dar vaikas, ėjau aštuntus metus, gyvenau šalia miško. Kuomet šeimoj vykdavo nesąmonės ir norėdavosi nuo jų pabėgti - bėgdavau į mišką. Tipendavau trumpom kojom iki Nemuno, pro pušis, egles, beržus ir mažus ąžuolėlius. Tad iki šiol man miškai siejasi su ramybe.
Keletas nuotraukų iš paskutinio pasivaikščiojimo gamtoje.

liepos pradžia

Kartais pradedu manyti, kad turiu puikiai išlavintą talentą atsumti žmones. Manau esanti altruistė, tačiau pasirodau kaip grynakraujė egoistė, matanti tik save ir savo poreikius. Norėčiau būti geresnė kitiems žmonėms. Bet kartais nematau tos ribos, ties kuria turėčiau sustoti. Kadangi dažnai gėris išsigimsta į kitokią formą, kuomet žmonės mano, kad tu paklusi viskam, kas tau sakoma.

Prieš daug ką norėčiau užmerkti akis - savo ir aplinkinių ydas, konfliktus, nesutarimus, skausmą. Man taip įgryso niekaip neišlipti iš tos self-destruction būsenos, kuomet žala sau tampa priimtiniausiu keliu, vieninteliu keliu, kurį galiu pasirinkti. Esu tikrų tikriausia cinikė, nes žinau - jeigu šią minutę jaučiuosi laiminga, už šešiasdešimties sekundžių viskas pradės griūti.

miškai paryčiais

Vakar patyliukais parsiliūkinau namo, kai laikrodis rodė 06:00 ryto. Už lango kilo saulė, žmonės balkonuose rūkė rytines cigaretes ir gėrė kavą, ruošėsi į savo nuobodžius darbus, o aš griuvau į lovą ir užsidengiau antklode veidą, kad ryto šviesa netrukdytų grožio miego. Toks gyvenimo būdas tikrai neišėjo į naudą. Užmiegu ryte, o atsikeliu per pietus. Pusę dienos geriu vieną kavos puodelį po kito, mirkstu facebooke ir klausau Rammstein ir Depeche Mode, kol normalūs žmonės gaudo saulės spindulius ir maudosi ežeruose. Vakare vėl lendu laukan ir viskas vėl vyksta ta pačia įvykių seka.

Bet taip pelėdiškai gyventi yra gan smagu. Jau nebesuskaičiuočiau kiek daug gražių paryčių mačiau - užlieja kažkoks palaimos jausmas, kai matai kylant saulę, o virš šalto ežero vandens susidaręs tirštas rūkas nepraleidžia tų saulės spindulių. Pievos būna šlapios, aplinkui taip tylu ir žalia, kad norisi įkvėpti visą mišką į plaučius ir išsaugoti jį ten.