Šiek tiek spaudžia širdį matant, kad paskutinis įrašas tinklaraštyje buvo parašytas liepos 22 d. O, vasara! Drėgnoji, sausoji, karštoji, vėsioji, palaidūniška, netikusi ir nepakartojamoji vasara! Pasiilgau tavęs ir to, kaip tik tu vienintelė mokėjai man sušlapinti plaukus ežerų vandeniu ir tik tu vienintelė mokėjai taip džiuginti mane savo trumpomis, bet, rodos, nesibaigiančiomis naktimis po šviečiančiu dangum. Brangioji, ačiū tau, kad padovanojai man tiek daug bučinių, juoko ir tabako.

Pamenu, vieną įsimintiniausių, bet tuo pačiu ir visiškai niekuo neišsiskyrusių vasaros vakarų - sėdėjau savo mėgstamiausio baro kiemelyje ant suolelio. Garsus leido įvairiausi vabzdžiai, o karštis tirpdė odą. Vilkėjau ryškią suknelę, kas man yra visiškai nebūdinga ir nelabai pateisinama. Rūkiau susuktą tabaką ir šnekėjau su drauge apie seksą.

Šiandien, kaip man parodė kompiuterio kalendorius, yra spalio 5 d. Tačiau šis ruduo yra vertas aplodismentų. Lekiu į mišką pasivaikščioti.