Kartais pradedu manyti, kad turiu puikiai išlavintą talentą atsumti žmones. Manau esanti altruistė, tačiau pasirodau kaip grynakraujė egoistė, matanti tik save ir savo poreikius. Norėčiau būti geresnė kitiems žmonėms. Bet kartais nematau tos ribos, ties kuria turėčiau sustoti. Kadangi dažnai gėris išsigimsta į kitokią formą, kuomet žmonės mano, kad tu paklusi viskam, kas tau sakoma.
Prieš daug ką norėčiau užmerkti akis - savo ir aplinkinių ydas, konfliktus, nesutarimus, skausmą. Man taip įgryso niekaip neišlipti iš tos self-destruction būsenos, kuomet žala sau tampa priimtiniausiu keliu, vieninteliu keliu, kurį galiu pasirinkti. Esu tikrų tikriausia cinikė, nes žinau - jeigu šią minutę jaučiuosi laiminga, už šešiasdešimties sekundžių viskas pradės griūti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą