Mėgstu savaitgaliui pabėgti iš vėjuoto Vilniaus ir grįžti į savo gimtąjį miestą. Mėgaujuosi tyla. Mėgstu vienišus pasivaikščiojimus - tai vienas iš didžiausių pliusų gyvenant Vilniuje, nes yra tik nedidelė tikimybė, kad sutiksi pažįstamą žmogų, kuris nesiteiks suprasti, kad galima tiesiog be tikslo sėdėti ant suolelio, mėgautis juoda kava be cukraus ir cigarete.

Žmonės kažkaip keistai reaguoja į vienatvę. Daug kas jos purtosi, kai kurie gėdijasi. O aš dievinu tiesiog sėdėti viena lauke, stebėti kaip vėjas šokdina nuo šalto asfalto lapus, kaip pasidažę merginos skuba į pasimatymus, o moksleiviai aptarinėja nekenčiamus mokytojus.

Tirpsta kava burnoje, smilksta tabakas, plaukai krenta ant veido, o aš mąstau apie savo netikrą pasaulį.