4 valanda ryto

Maniau, kad sekti paskui savo aistrą ir troškimus yra lengviausias kelias, bet, kaip pasirodo, tai yra netiesa. Viskas spėjo taip greitai susišikti ir pasikeisti, kad man belieka tik stebėti kur link suka mano gyvenimas - lyg stebėčiau jį iš šono, tartum kokį filmą. Šiandien su A. šnekėjom apie morfijų, aš sakiau, kad norėčiau pabandyti. Jis pasakė tą patį. Nusijuokėm ir aš jam pabučiavau į kaklą, o jis man į plaukus, kurie buvo prisigėrę cigarečių kvapo.

Aš visad apie tai svajojau, to norėjau. Kai gavau - tapo nebeįdomu. Tuo pačiu suknisau santykius su klasiokais, kurių tikriausiai daugiau nebepamatysiu, neskaitant išleistuvių, nors nenustebčiau, jeigu pasikartotų paskutiniojo skambučio scenarijus ir aš dingčiau visiem iš akiračio, spjovusi į kvailas mokyklines tradicijas ir mylimus klasiokus. Prieš paskutinio skambučio šventę miegojau pusvalandį. Dieną, abi su drauge, kuri irgi tvėrė parą nemiegojusi, šlaistėmės gatvėmis su Red Bullio skardine ir vos neužmigom parke. Paskui daug juokėmės ir gėrėm alų.

Blogą sukūriau tam, kad fiksuočiau procesą. Einamą kelią, link nežinia ko.