Mėgstu savaitgaliui pabėgti iš vėjuoto Vilniaus ir grįžti į savo gimtąjį miestą. Mėgaujuosi tyla. Mėgstu vienišus pasivaikščiojimus - tai vienas iš didžiausių pliusų gyvenant Vilniuje, nes yra tik nedidelė tikimybė, kad sutiksi pažįstamą žmogų, kuris nesiteiks suprasti, kad galima tiesiog be tikslo sėdėti ant suolelio, mėgautis juoda kava be cukraus ir cigarete.

Žmonės kažkaip keistai reaguoja į vienatvę. Daug kas jos purtosi, kai kurie gėdijasi. O aš dievinu tiesiog sėdėti viena lauke, stebėti kaip vėjas šokdina nuo šalto asfalto lapus, kaip pasidažę merginos skuba į pasimatymus, o moksleiviai aptarinėja nekenčiamus mokytojus.

Tirpsta kava burnoje, smilksta tabakas, plaukai krenta ant veido, o aš mąstau apie savo netikrą pasaulį.

Jeigu praleidinėjate paskaitas, nes kur nors Pilies gatvėje geriate kavą, kad svajotumėte apie savaitgalį su JUO; jeigu JO krūtinė yra mieliausia vieta jums užmigti; jeigu pradedate klausytis muzikos, kurios stilius jums yra nebūdingas; jeigu apima noras būti pačia gražiausia JAM ir nusiaubiate kosmetikos parduotuves; jeigu vienas maloniausių užsiėmimų yra ieškoti idealios gimtadienio dovanos JAM; jeigu jums patinka su JUO dalintis tyla; jeigu staiga atsiranda kulinarinis įkvėpimas kepti vištieną bruknių padaže; jeigu skambinate pirmiausia JAM, kai akademinis gyvenimas pradeda kelti šleikštulį; jeigu geriate arbatą su JO močiute ir abi juokiatės iš JO sąmojų; jeigu vien pagalvojus apie JĮ, draugės pastebi, kad jūsų veidas nušvinta... brangiosios, jūs žinote kas yra meilė. Galbūt kartais skausminga, kartais reikalaujanti daug pastangų ir stiprybės, bet ji yra to verta.

Įsimylėkit ir stebėkit, kaip niekais pavirsta aplinkinis pasaulis, nes pasauliu pradedat dalintis tik su mylimu žmogumi - viskas aplinkui išnyksta.

Mes abu tokie principingi ir tokie karštakošiai. Dažnai tai mums patiems pakiša koją. Aš pasakau kvailų ir neapgalvotų dalykų, tu supyksti, o po penkių minučių aš tave karštai pabučiuoju, siekdama išganymo. Daug kas mano, kad mes keista ir nesuderinama pora ir svarsto, ką mes kartu vis dar veikiam. Tačiau ką aš galiu padaryti, kad viskas ko noriu šiam gyvenime tai glostyti tavo plaukus ir stovėti tau už nugaros, apkabinus per liemenį, kai tu valaisi dantis...

Tavo ūmus būdas pastato mane į kampą. Aš arba turiu tau paklusti, arba surasti didesnę priežastį ant tavęs pykti. Mes baramės, aš ant tavęs rėkiu, žmonės stebisi, o parėję kartu pas tave mes krentam į patalus ir tvirtai vienas kitą apkabinam. Aš paslepiu savo veidą tavo krūtinėje ir apsivynioju tave kojomis. Man patinka, kai tavo šalti pirštai pasineria į manuosius.

Ir tokiomis akimirkomis aš nieko NIEKO daugiau nenoriu, tik užmigti šiam sapne ir iš jo nebepabusti. Ir tuomet tyliai ateina rytas...

Šiek tiek spaudžia širdį matant, kad paskutinis įrašas tinklaraštyje buvo parašytas liepos 22 d. O, vasara! Drėgnoji, sausoji, karštoji, vėsioji, palaidūniška, netikusi ir nepakartojamoji vasara! Pasiilgau tavęs ir to, kaip tik tu vienintelė mokėjai man sušlapinti plaukus ežerų vandeniu ir tik tu vienintelė mokėjai taip džiuginti mane savo trumpomis, bet, rodos, nesibaigiančiomis naktimis po šviečiančiu dangum. Brangioji, ačiū tau, kad padovanojai man tiek daug bučinių, juoko ir tabako.

Pamenu, vieną įsimintiniausių, bet tuo pačiu ir visiškai niekuo neišsiskyrusių vasaros vakarų - sėdėjau savo mėgstamiausio baro kiemelyje ant suolelio. Garsus leido įvairiausi vabzdžiai, o karštis tirpdė odą. Vilkėjau ryškią suknelę, kas man yra visiškai nebūdinga ir nelabai pateisinama. Rūkiau susuktą tabaką ir šnekėjau su drauge apie seksą.

Šiandien, kaip man parodė kompiuterio kalendorius, yra spalio 5 d. Tačiau šis ruduo yra vertas aplodismentų. Lekiu į mišką pasivaikščioti.