Ši vasara bus kitokia, nes ji bus tokia pati. Tokia pati kaip prieš du metus, tikiuosi. Aš vis dar noriu važinėti su mūsų senu automobiliu iki miško, mielasis. Aš vis dar noriu svajoti, valydama aprasojusį lango stiklą ir tuo pačiu pūsdama į jį cigarečių dūmus. Juk niekas nepasikeitė. Gal šiek tiek užaugom, gal pragmatiškumas užtemdė mums akis, bet aš mielai sugrįščiau atgal, o tikrai. 

Skaitysiu Nabokovą, tada užsimanysiu būti Lolita ir pasidažysiu lūpas rouge metallique, tada pūsiu kramtomos gumos burbulus, na ir ką? Surauksiu antakius, jei tu man nenupirksi ledų su saldainių žirneliais ir vis tiek rūkysiu mašinoje. Vieną po kitos, vieną po kitos! Aš pažadu, kad įmerkusi kojas į dumbliną ežerą, kurio aš taip pasiilgau, kaip metus nematyto mylimojo, nespiegsiu ir nesakysiu, kad man šalta. O tada aš apsikabinsiu tave, paglostysiu tavo skruostą ir pabėgsiu atgal į vasarą, iš kur ir atėjau.